Pranešėjais laikomi tie asmenys, kurie praneša apie neteisėtą veiklą, apie kurią sužino darbe ar tarnyboje. Pavyzdžiui, pilietis X, dirbantis statybos įmonėje, pastebi, kad bendrovė ima naudoti prastesnės kokybės medžiagas, ir dėl to gali sugriūti statomas namas. Arba pilietė Y, dirbanti ligoninėje, nuolat pastebi, kad gydytojas tam tikrus vaistus skiria tik „dėkingiems" pacientams. Arba naujai pradėjusiam dirbti piliečiui Z pasiūloma atsiimti dalį atlyginimo „vokelyje". Visi šie žmonės gali rinktis: nutylėti arba pranešti sužinotą informaciją savo vadovybei ar atitinkamoms institucijoms.

Pranešėjai gali atlikti svarbų vaidmenį, aiškinantis sukčiavimo, korupcijos ir netinkamo valdymo atvejus. Jų veiksmai padeda išsaugoti gyvybes, ginti žmogaus teises ir užtikrinti įstatymų laikymąsi.

Tačiau neretai pranešėjai, ginantys visų mūsų interesą žinoti, patys stipriai rizikuoja. Jie gali būti persekiojami darbe arba atleidžiami iš jo, darbdavys gali grasinti jiems teisminiu persekiojimu arba iškelti bylą dėl šmeižto ar konfidencialumo pažeidimo, jiems taip pat gali grėsti baudžiamosios sankcijos ar net fizinis susidorojimas.

Žymiausi pavyzdžiai

Yra nemažai nelaimių ar skandalų (ypač susijusių su sukčiavimu ar korupcija) pavyzdžių Lietuvoje ir pasaulyje, kuriuos ištyrus neretai paaiškėjo, kad buvo žmonių, žinančių ar įtariančių apie galimą įvykių eigą. Jei jie būtų apie tai informavę atitinkamas institucijas arba jei į jų įspėjimus būtų buvę reaguota rimtai, skaudžių pasekmių būtų buvę galima išvengti. Tačiau netinkamas reagavimas į pranešėjų teikiamą informaciją neskatina pranešėjų, kuriems bene tinkamiausia alternatyva vis dar yra tylėjimas. Be tinkamos apsaugos, pranešimo “kaina” asmeniui gali būti per didelė: jis rizikuoja ne tik darbo praradimu, bet net ir fiziniu ar psichologiniu susidorojimu.

1986 m. balandžio 26 d. Černobylio katastrofa

Sprogus vienam iš keturių atominės elektrinės reaktorių, į atmosferą pateko keliskart daugiau radiacijos nei numetus atomines bombas Hirosimoje ir Nagasakyje 1945 m. Oficialiais duomenimis Černobylio avarija turėjo neigiamų pasekmių 9 mln. žmonių. Tarybų valdžia siekė nuslėpti informaciją, o vėliau stipriai sumažinti jos mastus. Kad ir kokios būtų šio įvykio versijos (nuo diversijos iki bloko operatorių klaidos ar žemės drebėjimo), tikrai žinomi šie faktai: buvo nepaisoma specialistų įspėjimų apie netinkamas konstrukcijas ir apsaugos priemonių stygių dar gerokai prieš avariją (paskutinis patikrinimas buvo atliktas savaitę prieš katastrofą ir ekspertai rekomendavo uždaryti elektrinę). Daugiau apie katastrofą.

1994 m. rugsėjo 28 d. Kelto „Estonia“ žūtis

Baltijos jūroje įprastinės kelionės iš Talino į Stokholmą metu nuskendęs keltas nusinešė 859 gyvybes. Tai didžiausia laivybos nelaimė Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. 1997 metų gruodį kelto katastrofą tyrusi tarptautinė komisija nusprendė, kad keltas nuskendo dėl dizaino klaidos, apie kurią anksčiau buvo užsiminę statytojai, ir kuri leido stiprioms bangoms atverti pirmagalio duris ir apsemti automobilių denį. Įvykio priežastis tyrusi vokiečių žurnalistė J. Rabe buvo atleista iš Spiegel televizijos kanalo, kai norėjo pristatyti savo įvykių versiją, t.y. jog skendimas prasidėjo po sprogimo kelte. Bet kuriuo atveju, yra įrodymų, kad nelaimės buvo galima išvengti arba bent jau sumažinti jos mastus. Daugiau apie katastrofą.

 1994-1996 m. Bankų griūtis Lietuvoje

 "Apus", "Ateitis", "Sekundės bankas", "Kredito bankas", "Nida", "Aurabankas", "Vakarų bankas", "Komercijos ir kredito bankas", "Ekspres", Lietuvos akcinis inovacinis bankas (LAIB), "Litimpeks", EBSW – tik pavyzdinis sąrašas kreditinių institucijų, kurios bankrutavo ar buvo likviduotos per pirmąjį nepriklausomybės penkmetį, kartu pradangindamos per milijardą litų gyventojų ir įmonių lėšų. Analitikai tvirtina, kad šią griūtį pagrinde nulėmė didelis neišmanymas, kriminalinio pasaulio spaudimas verslui ir žmonių naivumas. Be to, vienas svarbiausių faktorių buvo itin prasta Lietuvos banko priežiūra ir kontrolė. Dabartinis ministras pirmininkas A. Kubilius taip šnekėjo apie tuometinę situaciją, praėjus po krizės maždaug dešimtmečiui: „Tuometinis Lietuvos banko vadovas Kazys Ratkevičius puikiai žinojo, kad EBSW neturi leidimo rinkti žmonių indėlių, matė, kad kuriama finansinė piramidė žlugs, tačiau tylėjo ir dangstė nusikaltimus“. Daugeliui žmonių žinant tikrąją padėtį, tokio masto finansinės krizės, matyt, buvo galima išvengti.

2007 m. Baigėsi „Lietuvos kuro“ byla

Buvusios Valstybės kontrolės kontrolierės M. Giraitytės parodymai teisme privertė Vyriausybę aktyviau ginti valstybės interesus. Galima sakyti, kad būtent ji sutaupė valstybei ir mokesčių mokėtojams 28 mln. litų, kai pavyko laimėti bylą prieš bankrutuojančią bendrovę "Lietuvos kuras". Lietuvos Aukščiausiasis teismas nustatė, kad valstybė nebuvo pripažinusi „Lietuvos kuro“ skolos valstybės skola, todėl nebuvo pagrindo ir jos reikalauti.

Remiantis „Lietuvos korupcijos žemėlapiu 2008 “, Lietuvos piliečių ryžtas dalyvauti antikorupcinėje veikloje didėja. Tarptautinė patirtis rodo, kad sutaupomas institucinių problemų išsprendimo laikas bei tam naudojami ištekliai, taigi pranešimo procedūra gali būti pagrįstai laikoma efektyvia išankstinio įspėjimo sistema.