Kas yra „pranešimas“ (ang. „whistleblowing“)?
Šiuolaikinis termino naudojimas
Pranešimo (ang. „whistleblowing“) pagrindas
Pranešimo esmė
Kodėl reikalinga apsauga pranešėjams?
Ar Lietuva pasiruošusi pranešėjų apsaugos įstatymui?

Kas yra „pranešimas“ (ang. „whistleblowing“)?

Originalus terminas „whistleblowing“ kildinamas iš Didžiosios Britanijos, kur nuo XIX amžiaus pradžios susiklostė praktika, kad policijos pareigūnai, sušvilpdami švilpuku, įspėdavo visuomenę apie padarytą arba daromą nusikalstamą veiklą ir tokiu būdu stengdavosi sutelkti gyventojų pagalbą, stabdant pažeidėjus.

Šiuolaikinis termino naudojimas

Šiuolaikine prasme šią sąvoką pirmą kartą pavartojo JAV vartotojų teisių aktyvisto Ralph Nader 1971 m., kuris ją apibrėžė taip: „Tai veiksmas vyro ar moters, kurie, tikėdami, jog viešasis interesas svarbesnis už interesus organizacijos, kuriai jie dirba, „sušvilpia švilpuku“ [atskleisdami], kad organizacija yra įsivėlusi į korumpuotą, neteisėtą, apgavikišką ar žalingą veiklą“. Vėliau Tarptautinė Darbo Organizacija šį terminą apibrėžė kaip „Esamų arba buvusių darbuotojų pranešimą apie neteisėtą, netinkamą, pavojingą ar neetišką darbdavių veikimo praktiką“.

Pranešimo (ang. „whistleblowing“) pagrindas

Pranešimo pagrindas – pagrįstas (ne įrodytas) ir sąžiningas darbuotojo įtarimas dėl galimos apgavystės, pavojaus ar kitos rimtos rizikos, keliančios grėsmę klientams, bendradarbiams, akcininkams (steigėjams), visuomenei ar pačios organizacijos reputacijai. Taigi, visų pirma, įvyksta įvykis, apimantis įtariamai neteisėtą veiklą, ir tai paskatina darbuotoją apsvarstyti galimybę „sušvilpti švilpuku“. Priimdamas sprendimą, darbuotojas vertina įvykį, rinkdamas papildomą informaciją ir aptardamas situaciją su kitais. Po to, darbuotojas praktiškai turi kelis pasirinkimus: „sušvilpti švilpuku“ organizacijos viduje ar išorėje, nutylėti apie įvykį iš pagarbos, aplaidumo, baimės ar kitų motyvų, arba kitaip parodyti, kad nepritaria tokiam elgesiui, pvz. išeiti iš organizacijos. Galiausiai, jei darbuotojas pasirenka pranešti, jam gali kilti skirtingos pasekmės – nuo atleidimo iš darbo keršijant už pranešimą iki sėkmingo kelio pažeidimams užkirtimo.

Pranešimo esmė

Pranešimo sistemos esmė yra sudaryti darbuotojams galimybę pareikšti savo susirūpinimą aukštesniems vadovams arba specialiai institucijai ar net informavimo priemonėms už organizacijos ribų, tuo atveju, kai jie jaučia, jog visa vadovybė apskritai pasirinkusi netinkamą veikimo kryptį. Paanalizavus užsienio valstybių patirtį, akivaizdu, kad, sudarant sąlygas potencialiems pranešėjams ir tinkamai reaguojant į pranešimus, sutaupomas institucinių problemų sprendimo laikas bei tam naudojami ištekliai. Taigi pranešimo procedūra pagrįstai gali būti laikoma rentabilia išankstinio įspėjimo sistema.

Kodėl reikalinga apsauga pranešėjams?

Problema glūdi tame, kad tam tikros organizacijos darbuotojai, turėdami realiausią galimybę jų įgytos informacijos pagrindu išsakyti savo susirūpinimą ir tokiu būdu sudaryti sąlygas grėsmei pašalinti ar sumažinti, yra būtent tie žmonės, kurie gali daugiausiai nukentėti. Be moralinės dilemos, galinčios ištikti žmogų, besirengiantį paviešinti ne visai korektiškus savo darbdavio veiklos aspektus, jis gali susilaukti ir kitokių pasekmių: nuo nepalankios darbdavio nuomonės iki atleidimo iš darbo ar net teisminių procesų. Todėl daugelis pasaulio valstybių jau seniai suprato, jog tokiems asmenims reikalingos ne tik moralinės paskatos, bet ir teisinė apsauga. Dėl šios priežasties jau nemažai valstybių yra priėmę įstatymus, suteikiančius apsaugą pranešėjams.

Ar Lietuva pasiruošusi pranešėjų apsaugos įstatymui?

Lietuvoje, remiantis „Lietuvos korupcijos žemėlapiu 2008“, didėja Lietuvos piliečių ryžtas dalyvauti antikorupcinėje veikloje, o asmenys, pranešę apie galimus korupcijos atvejus, vertinami kaip drąsūs ir pilietiškai aktyvūs žmonės.